Vasario 8 d. Tautinių bendrijų namuose vyko tradicine jau tapusi „Duonos šventė”, kurios metu svečiai galėjo paragauti Lietuvos žydų, graikų, totorių, turkų, latvių, ukrainiečių, moldavų, uzbekų, kirgizų, tadžikų, baltarusių, vokiečių, kazachų, armėnų, romų keptos duonos. Renginio metu kiekviena bendruomenė pristatė savo patiekalus, vyko trumpa žydų bendruomenės koncertinė programa.
Per nuotolį šventės dalyvius pasveikinęs Europos Parlamento narys ir šios tradicijos iniciatorius Petras Auštrevičius pasidžiaugė, kad 2016 metais užgimusi tradicija vis labiau stiprėja, o Tautinių bendrijų namų direktorius Gžegož Miloševič svarstė galimybę Duonos šventei ieškoti didesnės salės, nes turima šiemet jau nebesutalpino visų norinčių joje dalyvauti. Savo duoną ir duonos gaminius pristatė 16 Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų.
Duona lietuvių gyvenime
„Jaučiuosi tarsi mugėje – duonos mugėje“, – sakė šventėje dalyvavęs etnologas prof. dr. Libertas Klimka. Jis šventės dalyviams, svečiams, tarp kurių buvo Armėnijos ambasadorius Ara Margarian, Moldovos Respublikos, Rumunijos ir Turkijos ambasadų atstovai, iš Estijos atvykęs Visuotinio Konstantinopolio Patriarhato Egzarchas kunigas Justinas Kiviloo, ne tik pristatė Tautinių bendrijų namų paruoštą lietuviškos duonos stalą, bet ir supažindino su šimtmečiais matuojamais lietuvių papročiais, susijusiais su duona. „Lietuviams duona yra viskas, nes mes esame duonos valgytojų tauta. Ir tai atspindi mūsų patarlės ir priežodžiai, teigiantys: yra duonos, jau ne badas, duoną taupyk rytdienai, o ne darbą. Mūsų tautosakoje yra daugybė patarlių ir priežodžių, iškeliančių duonos reikšmę, – kalbėjo etnologas. – Lietuvių namuose duona labai pagarbiai laikoma. Nors augau Vilniuje, bet iš vaikystės išliko mūsų šeimoje buvusi pagarba duonai. Prisimenu, kaip tėvelis man sakydavo, kad duoną visada reikia padėti pagarbiai ir būtinai ant pado, nes antraip visa pasaulio tvarka suirs. Melas taps tiesa, juoda taps balta, Jei koks gabaliukas duonos nukrisdavo ant grindų, jį reikėdavo pagarbiai pakėlus pabučiuoti, dulkes nupūsti ir vėl padėti ant stalo. Lietuviai nuo seno su duona susiję. Vasario pradžioje, tai būdavo maždaug pusiaužiemis, žmonės pasižiūrėdavo, ar užteks miltų duonai iki naujojo derliaus. Ta diena palaipsniui tapo švente – Duonos diena, kurios globėja buvo Gabija. Lietuvai priėmus krikštą jos vietą užėmė šventoji Agota. Ir nors globėja pasikeitė, pagarba duonai išliko nepakitusi. Ir duonkepei krosniai lietuviai rodė pagarbą, nes aplink ją sukosi visas šeimos gyvenimas.“ Kartu su pasikeitusia globėja, atsirado tradicija vasario 5 dieną duoną šventinti bažnyčioje. „Pašventinta duona tampa šventos Agotos duonele. Jos gabaliukas pirmiausia būdavo naudojamas gaisro atveju. Jei kaimyno namas dega, tris kartus su šventos Agotos duonelės gabaliuku apibėgus apie namą ir jį įmetus į liepsną, ugnis ima mažėti arba pasisuka į tą pusę, į kurią nuėjo Agotos duonelę įmetęs žmogus, – senuosius lietuvių papročius apžvelgė prof. dr. Libertas Klimka. – Ir labai graudus su duona susijęs lietuvių paprotys – išlydėjimas į karą. Motina, išleisdama sūnų į karą, marškinių kamputyje užsiūdavo duonos trupinėlį, kad jis saugotų karį. Ir moterys, eidamos į raistą, pasiimdavo į skepetaitę įrištą šventos Agotos duonelės gabaliuką, kad joms gyvatė neįkirstų. O kad pasėlių neužpultų kenkėjai, eidamas į laukus sėjėjas pasiimdavo duonos gabaliuką. Šventos Agotos duonelė labai daug kur padeda, nuo daug ko apsaugo.“ Duonos šventėje ant lietuvių stalo puikavosi kepaliukas juodos ruginės duonos, su kokia pasitinkami jaunavedžiai, ilgai laukti svečiai ir kokią lauktuvėms išsiveža išvykusieji į kitas šalis lietuviai, kaip nenutrūkstamą ryšį su namais, su žeme, kurioje jų šaknys.
Maca – gyvenimo ir laisvės simbolis
„Praėjusiais metais Duonos šventę pradėjo ukrainiečiai, šiemet ją pradės žydų bendruomenė“, – pristatyti savo duoną ir su ja susijusias tradicijas žydų bendruomenę pakvietė renginį vedusi Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė Lučia Bartkienė. Žydų duoną ir kitus tradicinius patiekalus pristatė Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, pristatymą paįvairinusi žydiška muzika ir šokiais, kuriuos atliko gimnazijos šokių kolektyvas. Šokėjus paruošė mokytoja Natalija Rapoport. Gimnazistai pristatė macą, chalą, beigelius ir kitus populiariausius žydų kepinius bei jų receptus. „Mūsų duona – maca – yra susijusi su žydų tautos laisvės pradžia. Bėgant nuo engusių priešų šeimininkės nesuspėjo iškildinti tešlos. Liko tik vanduo ir miltai, – sakė šventėje dalyvavusi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. –Mūsų duona nėra kažkuo ypatinga, bet mums ji labai svarbi, nes ji mūsų gyvenimo ir laisvės simbolis.“ Ir nors pagal pateiktą receptą macos kepimas atrodė paprastas, bet, kaip teigė bendruomenės pirmininkė, tikros macos kepimas – sudėtingas procesas ir nedaugelis ją gali iškepti. „Mes turime senovinę antikvarinę macos kepimo mašiną, kuria kepdavo, kai aš dar buvau maža. Prisimenu, ja macą kepdavo vienas žmogus, nes reikia mokėti ją kepti. Ir sveikatos tai duonai kepti reikia turėti. Tešla turi būti labai kieta. Tikrindami, ar tešla tinkama macoms, ją susuka į kamuolį, meta į sieną ir ji turi nuo sienos atšokti. Macą reikia iškepti per 18 minučių“, – žydų duonos kepimo paslaptį praskleidė Faina Kukliansky. Iki karo Ukrainoje Lietuvos žydai macą įsiveždavo iš Ukrainos. Pastaruoju metu ją atsisiunčia iš Izraelio.
Kiekvienam sava duona gardžiausia
Vėliau renginio vedėja pakvietė visas bendruomenes pristatyti savo duonas. Armėnai pristatė lavašą. Klasikinę baltarusišką duoną „Naračanski“ ir baltarusiškus pyragus pristatė kepėjas Kastus Larkou, savo originaliais kepiniais garsėjantis ne tik Lietuvoje ir Baltarusijoje, bet ir toli už šių šalių sienų. „Nuo seniausių laikų žmonės jaučia ypatingą pagarbą duonai, nes gyvenimas ir duona visada dera kartu. Neatsitiktinai baltarusių kalboje rugiai, iš kurių buvo kepama duona, ir gyvenimas skamba panašiai. Duonai iškepti būtina ugnies, vandens ir žemės produkto – grūdų – sąveika. Visos šios trys esybės slavams buvo šventos ir garbinamos, todėl ir duona buvo šventa. Duona įasmenino žmogaus darbą, gerovę, jo šeimos laimę“, – kalbėjo Kastus Larkou. Savo tautos duonas ir duonos gaminius pristatė graikų, kazachų, kirgizų, latvių, moldavų, romų, uzbekų, totorių, turkų, tadžikų, ukrainiečių, vokiečių bendruomenės. „Tarp vokiečių populiariausia yra rauginta duona, į Europą atkeliavusi iš Egipto maždaug prieš 6 tūkstančius metų. Ji atsirado atsitiktinai. Vergas pamiršo tešlą ir paliko ją nekeptą per naktį. Ryte, bijodamas, kad gali būti nubaustas, jis tešlą pašovė į krosnį. Jo nuostabai iškepė labai skanus ir purus kepinys. Nuo to laiko ir pradėta kepti rauginta duona“, – pasakojo Vokiečių kultūros bendruomenės „Heimatgruss“ atstovė Irene Derwel. Duonos šventės dalyvius ir svečius vokiečiai vaišino svogūnų pyragu, Berlyno bandelėmis su dešrelėmis ir atskleidė Klaipėdos krašto duonos ypatumą – jie duoną kildina garuose. „Duonos šventė – labai prasminga šventė, nes joje mes galime ne tik pasidalinti duona, bet sustiprinti bendrystę“, – pristatydama bendruomenės stalą sakė Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė ir pasidžiaugė nenuilstančiu ukrainietiškos duonos kepėju Michailu Maksmijuk – jo kepiniais jau daugelį metų nukrautas ukrainiečių stalas per Duonos šventę. „Labai malonu dalyvauti tokioje šventėje, parodančioje, kokioje šalyje mes gyvename, – kalbėjo Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik. – Šioje šalyje telpa ir gyvena daug tautinių bendrijų. Fantastiškai gražu, kad mes galime vieni su kitais dalytis duona, kitais savo tautos patiekalais ir vieni su kitais pabendrauti.“
